Daugiausiai svorio turime numesti iš savo galvos

Su šia fraze prasideda kiekvienas mano organizuojamas svorio metimo maratonas. Nes būtent taip, mielos moterys, ir yra. Ne nuo klubų, ne nuo pilvo, ne nuo rankų, ne nuo skaičiaus svarstyklėse, o pirmiausiai nuo minčių savo galvose, kurios slegia labiau nei papildomi kilogramai. Taip pat nuo įsitikinimų, kurie kitų dėka įsikūrė mūsų galvose dar tada, kai buvome per mažos suprasti, kad jų galime atsisakyti. Nuo vidinio balso, kuris per dažnai sako tu nevykėlė, tu bevalė, tu vėl nesusitvarkei, tu vėl susimovei ir galiausiai, kad tau niekada nepavyks.

Ir ne šiaip sau mes valgome saldumynus, kai pavargstame, mes ieškome švelnumo, paguodos, mažo džiaugsmelio, kuris leistų nors akimirkai užsimiršti. Ne šiaip sau ir šimtąjį kartą atidedame griežtą dietą į šalį, mes pavargstame nuo per didelių draudimų ir nuolatinio spaudimo sau. Noras sulieknėti irgi dažnai nėra tik apie kilogramus, jis slepia gilesnį troškimą būti pastebėtoms, mylimoms, vertoms prieš tuos, kurie mūsų galvose paliko daugybę įsitikinimų apie tai, kokios turime būti. Ir kol mūsų mintys bus pilnos privalau, negaliu, turėčiau, neturiu valios, tol jokia dieta, net ir su pačiu gražiausiu pavadinimu nebus įveikiama.

Svoris, kurį nešiojame savo galvose, dažniausiai prasideda net ne nuo maisto, o nuo istorijų, nuo tų pirmų skaudžių kartų, kai pasijutome per didelės, per garsios ar per daug matomos, nuo tų atrodytų nekaltų dėdžių ir tetų komentarų, kurie liko kaip giliausi vaikystės randai. Tas svoris tampa vidinė našta ir priklausomybė nuo kitų nuomonės, užstrigimas tarp noro įtikti ir kaltės, gyvenimas nuolatinėje savęs kontrolėje ir laukimas to vieno stebuklingo ryto, kai galų gale būsime pakankamos kažkam, bet nebūtinai sau.

Tikras pokytis įvyksta tik tada, kai nusprendžiame nebekovoti su savo kūnu, o būti šalia jo, kai pradedame suprasti, kad jokie ilgalaikiai rezultatai negimsta iš neapykantos, bausmių ar savęs nuvertinimo, nes tikrasis kelias visada prasideda nuo švelnumo, pagarbos ir pagalbos sau. Kai išmokstame pirmiausiai ne kontroliuoti per didelį perdirbto maisto kiekį, bet paleisti sunkias, mus varžančias mintis. Ir tik tada, kai galvoje palengvėja, tas lengvumas užplūsta visą kūną, suteikdamas erdvės lengvesniam, ramesniam ir laisvesniam gyvenimui su meile ir noru rūpintis savimi.

Sakyčiau šis darbas yra sunkiausias, bet išlaisvinantis, kurio jokios svarstyklės ar centimetrinė juostelė neparodys. Mums dažnai kas nors primena, kad reikia skaičiuoti kalorijas, bet pamiršta priminti, kad kasdien save pagirtumėm. Didelė patirtis dirbant su moterimis leidžia drąsiai sakyti, kad joks laikinas kūno pokytis niekada neturės galios, jeigu protas gyvens neapykantoje. Tikras palengvėjimas ateina tada, kai pagaliau paleidžiame tai, kas slegia mintyse. Galbūt tas svoris, kurio taip ilgai troškote atsikratyti, iš tiesų niekada nebuvo Jūsų kūno problema, jis tebuvo senų ir skaudžių minčių šešėlis bei pasėkmė.