Viskas arba nieko

Kai tik pradedame kažką naujo mūsų akys dega, norisi daryti viską tik tobulai ir nepriekaištingai, nes jeigu taip nesigauna, tai kam iš viso kažką daryti? Iš pirmo žvilgsnio tai skamba visai kaip tvirtas ir motyvuojantis nusiteikimas, bet realybėje šis nusiteikimas dažniausiai tampa būna stabdis apskritai kažką daryti, o ne motyvacija tai daryti.

Iškart pradėsiu nuo vieno labai gero, realaus pavyzdžio. Prieš gerus du metus, gavau iš klientės pasipiktinusią žinutę, neva ji nenori menkinti mano turimų žinių apie sveikatą ir mitybą, bet kodėl vakarienei aš esu parašiusi virtus burokėlius? Ar nežinau, kad tai aukštą glikeminį indeksą turinti daržovė? Bandžiau jai paaiškinti, kad sveikam žmogui tai visiškai neturi reikšmės, kad tai nepagrįsta baimė normaliam ir sveikam produktui ir kad tai tikrai niekaip neįtakos jos siekiamų rezultatų. Ji vis tiek atsisakė juos valgyti, priėmiau jos sprendimą ir neprieštaravau, nes turiu tokią nuostatą, kad jeigu klientė nepriima mano pagalbos aš jos per prievartą neperšu. Klientė dingo, po trijų dienų parašiau jai ir pasiteiravau, kur dingo, gal kas nutiko? Atsakymą gavau “žinokite atkritau”. Jos atkritimas reiškė persivalgymą. Papasakojo, kaip nesusilaikė vaikų valgomoms bandelėms, kaip norėjosi gaiviųjų saldžių gėrimų ir t.t. Ir čia mes turime tipinę situaciją, kai žmogus vaikosi idealumo, nes arba viskas arba nieko. Kažkur viena ausim nugirdusi, kad burokėlių aukštas glikeminis indeksas, ji bijo juos valgyti, bet gaila, kad apie bandelių glikeminį indeksą informacija buvo praleista. Ir tai tik vienas iš daugybės pavyzdžių, kaip moterys pačios sau kasa duobę, iš kurios sunku išlipti.

Dar vienas pavyzdys iš kraštutinumų. Apie šį visai neseniai diskutavome su draugais. Negalima kartu valgyti pomidoro ir agurko ir žmogus, kuris stengiasi pradėti sveikiau maitintis prisiklausęs tokių dalykų pradeda to bijoti, net nežinodamas tikrosios priežasties kodėl tai nerekomenduojama. Pabandysiu greitai ir paprastai atskleisti šią paslaptį. Agurkas šarmas, pomidoras rūgštis, juos virškinant kartu kuriems žmonėms, turintiems dirgliosios žarnos sindromą, refliuksą ar sutrikus virškinimo fermentų veiklai gali pasireikšti pilvo pūtimas, raugėjimas ar tiesiog jaučiamas diskomfortas, bet sveikam žmogui valgyti agurką ir pomidorą kartu yra saugu, tai neturi visiškai jokios įtakos maistinėms medžiagoms ir virškinimo apsunkinimui. Žinote, kas yra pikčiausia, jog kai kurie specialistai leidžia sau patarimais žarstytis į kairę ir į dešinę, baugina ir dar labiau klaidina sveikus žmones. Ir tada žmogus bijo valgyti agurko ir pomidoro kartu, pavargsta nuo visų perdėtų ribojimų ir užsisako picą su sūriu, mėsa ir ananasais ant viršaus, suprask, kad čia viskas jau puiku :)))  aš tikiuosi, jog esmę šių kraštutinumų pagavote  ir tai leis suprasti, kad fokusas dažnai nukreipiamas ne ten kur iš tiesų reikėtų.

Ir jeigu grįžtant prie principo viskas arba nieko, užtenka tik vienos praleistos treniruotės, vieno gabalėlio pyrago, vienos silpnumo akimirkos ir viskas subyra kaip kortų namelis. Galvą pradeda atakuoti mintys, kad man nepavyko, reiškias nėra prasmės tęsti, o tada vėl sugrįžtama į tą patį tašką, nuo kurio buvo pradėta. Šis požiūris slepia vieną didelę klaidą, jis neleidžia džiaugtis mažais kasdieniniais žingsniais, atrodo, kad verti dėmesio tik galutiniai ir tobuli rezultatai, bet iš tikrųjų didžiausi pokyčiai gimsta ne iš tobulybės, o iš kasdienių pasirinkimų kurie nekelia streso. Dar už viso to dažnai slypi baimė suklysti, bijome, kad nepateisinsime pirmiausiai kitų lūkesčių, atrodysime silpni ar nesugebantys. Bet ar tikrai gyvenimas yra egzaminas, kur įmanomas tik šimtukas? Tik pažiūrėkite, abiturientai negavę 100% iš egzamino nesako, kad jo neišlaikė, juk egzaminas skaitomas išlaikytu ir su 1%. Arba vaikas kuris tik pradeda mokytis vaikščioti, juk nugriuvęs vieną kartą nesako “man nelemta vaikščioti – nevaikščiosiu”, nes jeigu taip būtų, nė vienas iš mūsų šiandien nemokėtume vaikščioti. Jis keliasi ir bando vėl ir vėl, kad ir kaip jam gaunasi jis vistiek bando eiti. Kiekvienas mūsų paslydimas nėra pabaiga, nes nesigavo idealiai, tai galimybė pasimokyti.

Tobulumas mus ne tik stabdo, bet ir sukelia kaltės jausmą. Su mintim, kad viena klaida gali nubraukti visas savaites pastangas, nes atrodo, kad jos tampa bevertės, bet jos niekur nedingsta. Kiekviena diena, kai rūpinotės savimi, padėjo sukurti pagrindą ant kurio stovite ir viena klaida jo nesugriaus, o tik parodys, kad esate žmogus. Įsivaizduokite, kas nutiktų, jei leistumėte sau būti pakankamai geri, o ne tobuli. Jei mažus pasiekimus vertintumėte taip pat, kaip didelius ir po vieno nuklydimo sakytumėte sau nieko tokio, kad šiandien nepavyko, rytoj bus lengviau. Toks požiūris tikrai atvertų daugiau lengvumo, mažiau baimės ir sustiprintų Jūsų pasitikėjimą savimi.